Aklosios zonos vairuojant: kur jos yra ir kaip išvengti pavojingų situacijų?

Aklosios zonos – tai aplink transporto priemonę esančios erdvės, kurių vairuotojas negali tiesiogiai matyti žiūrėdamas į kelią ar automobilio veidrodėlius. Dėl to šalia važiuojantis automobilis, motociklas, dviratis ar kita transporto priemonė tam tikru momentu gali tarsi „dingti“ iš vairuotojo matymo lauko. Tai ypač pavojinga persirikiuojant, sukant, išvažiuojant iš stovėjimo vietos ar atliekant kitą manevrą. Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA) pabrėžia, kad prieš keičiant važiavimo kryptį neužtenka vien pažvelgti į veidrodėlį – būtina įvertinti ir tai, kas gali būti aklojoje zonoje.

Kur susidaro automobilio aklosios zonos?

Lengvajame automobilyje aklosios zonos dažniausiai susidaro automobilio šonuose, ypač šiek tiek už vairuotojo, kur šalia važiuojanti transporto priemonė gali būti nebematoma šoniniame veidrodėlyje, tačiau dar nepatekusi į tiesioginį vairuotojo matymo lauką. Matomumą gali riboti ir automobilio konstrukcijos elementai – priekiniai bei galiniai statramsčiai. Pavyzdžiui, tam tikru kampu priekinis statramstis gali trumpam užstoti pėsčiąjį, dviratininką ar kitą eismo dalyvį.

Aklosios zonos nėra vienodos visuose automobiliuose – jų dydis priklauso nuo transporto priemonės konstrukcijos, vairuotojo sėdėjimo padėties ir veidrodėlių sureguliavimo. Todėl atsisėdus į kitą automobilį nereikėtų automatiškai pasikliauti įprastu matymo lauku. Pirmiausia būtina taisyklingai sureguliuoti sėdynę ir veidrodėlius bei įvertinti, kokiose vietose matomumas yra ribotas.

Kaip sumažinti akląsias zonas?

Tinkamai sureguliuoti veidrodėliai leidžia gerokai pagerinti matomumą aplink automobilį, tačiau visiškai aklųjų zonų nepanaikina. Galinio vaizdo veidrodėlis turi suteikti kuo geresnį vaizdą pro galinį langą, o šoniniai veidrodėliai – kuo platesnį matymo lauką automobilio šonuose. Juos reikėtų reguliuoti tik tada, kai vairuotojo sėdynė jau nustatyta į įprastą vairavimo padėtį.

Prieš atliekant manevrą vien žvilgsnio į veidrodėlius gali nepakakti. LTSA, aiškindama saugų posūkį į kairę ir persirikiavimą, rekomenduoja prieš pat manevrą pažvelgti į šoninį veidrodėlį ir per petį patikrinti, ar aklojoje zonoje nėra kitos transporto priemonės. Svarbu tai atlikti prieš pat manevrą, nes eismo situacija gali pasikeisti labai greitai.

Praktiškai saugi veiksmų seka turėtų būti paprasta: įvertinti situaciją kelyje, patikrinti veidrodėlius, laiku parodyti posūkio signalą, patikrinti akląją zoną ir tik įsitikinus, kad manevras saugus, jį pradėti. Galvos pasukimas neturėtų būti ilgas – tai trumpas patikrinimas per petį, kad dėmesys nuo priekyje vykstančio eismo būtų atitrauktas kuo trumpiau.

Ypač svarbu pastebėti motociklus ir dviračius

Motociklininkai, dviratininkai ir kiti mažesni eismo dalyviai aklojoje zonoje gali būti sunkiau pastebimi dėl savo dydžio. Situacija tampa ypač pavojinga, kai automobilio vairuotojas ketina persirikiuoti ar sukti, o šalia jo jau juda mažesnė transporto priemonė.

LTSA motociklininkams taip pat rekomenduoja vengti ilgesnį laiką važiuoti automobilio aklojoje zonoje. Administracija pateikia paprastą orientyrą: jeigu motociklininkas priekyje važiuojančio automobilio veidrodėlyje mato jo vairuotojo akis, tikėtina, kad ir vairuotojas gali jį matyti. Vis dėlto automobilio vairuotojas negali pasikliauti prielaida, kad kitas eismo dalyvis pats pasirinks saugiausią vietą – prieš manevrą aplinką patikrinti yra būtina.

Sunkvežimių ir autobusų aklosios zonos yra gerokai didesnės

Ypatingo atsargumo reikia važiuojant šalia sunkiasvorių transporto priemonių. Dėl vilkiko dydžio ir aukštos vairuotojo sėdėjimo vietos matomumas aplink transporto priemonę skiriasi nuo lengvojo automobilio. Aklosios zonos gali susidaryti transporto priemonės šonuose, priekyje ir už jos. LTSA atkreipia dėmesį, kad lengvasis automobilis, priartėjęs prie krovininės transporto priemonės puspriekabės ar priekabos galo, gali patekti į vilkiko vairuotojo akląją zoną. Važiuojant atbulomis vairuotojas taip pat negali tiesiogiai matyti, kas vyksta už puspriekabės.

Todėl šalia sunkvežimio ar autobuso nereikėtų be reikalo ilgai važiuoti vienodu greičiu jo šone. Taip pat pavojinga bandyti prasibrauti šalia didelės transporto priemonės, kai ši pradeda sukti – dėl savo ilgio jai manevrui gali reikėti gerokai daugiau vietos. Saugiau išlaikyti pakankamą atstumą ir suteikti didžiajai transporto priemonei erdvės užbaigti manevrą.

Akląsias zonas svarbu prisiminti ne tik persirikiuojant

Pavojus kyla ne vien keičiant eismo juostą. Aplinką būtina atidžiai patikrinti prieš išvažiuojant iš stovėjimo vietos, pradedant važiuoti nuo kelkraščio, sukant ar atliekant kitą manevrą. Pavyzdžiui, išvažiuojant iš stovėjimo vietos matomumą gali riboti šalia stovintys automobiliai, todėl pėsčiasis, dviratininkas ar kita transporto priemonė gali būti pastebėta vėliau.

LTSA nurodo, kad net atliekant posūkį sankryžoje svarbu prieš pat manevrą dar kartą įvertinti situaciją, nes per labai trumpą laiką ji gali pasikeisti. Todėl vienas svarbiausių saugaus vairavimo įpročių – prieš manevrą ne spėti, kad šalia nieko nėra, o tuo įsitikinti.

Ar aklosios zonos stebėjimo sistema gali pakeisti vairuotojo patikrinimą?

Daugelyje šiuolaikinių automobilių įrengiamos aklosios zonos stebėjimo ir perspėjimo sistemos. Jutikliais ar kitomis technologijomis jos gali aptikti šalia automobilio esančią transporto priemonę ir apie ją perspėti vairuotoją, pavyzdžiui, šoniniame veidrodėlyje įsižiebiančiu indikatoriumi. Tokios sistemos gali būti naudingos kaip papildoma saugumo priemonė, tačiau vairuotojas neturėtų perduoti joms visos atsakomybės už aplinkos stebėjimą.

Net ir automobilyje su pagalbinėmis vairavimo sistemomis išlieka svarbūs pagrindiniai vairuotojo veiksmai: stebėti kelią, naudotis veidrodėliais, įvertinti akląją zoną ir prieš manevrą įsitikinti, kad jį atlikti saugu. Technologija turėtų papildyti vairuotojo stebėjimą, o ne jį pakeisti.

Apibendrinimas

Aklųjų zonų visiškai išvengti ne visada įmanoma, tačiau jų keliamą riziką galima gerokai sumažinti tinkamai sureguliavus sėdynę ir veidrodėlius bei išsiugdžius nuoseklų aplinkos tikrinimo įprotį. Ypač atidiems reikėtų būti persirikiuojant, sukant, pradedant važiuoti ir išvažiuojant iš stovėjimo vietos. Prieš manevrą verta vadovautis paprastu principu: veidrodėliai, signalas, aklosios zonos patikrinimas ir tik tada manevras. O važiuojant šalia sunkvežimių ar autobusų reikia prisiminti, kad jų nematomos zonos yra gerokai didesnės. Kelių sekundžių papildomas aplinkos patikrinimas gali padėti laiku pastebėti kitą eismo dalyvį ir išvengti pavojingos situacijos.